Mano požiūriu, egzistencinė terapija padeda žmogui susitaikyti ir priimti savo gyvenimą, jo sudėtingumą ne kaip psichologinių problemų išdavą, o pamatyti daugelį problemų per kitokią prizmę. Juk daugelis žmogaus patyriamų problemų yra natūralios ir neišvengiamos žmogiškosios būklės iššūkių ir apribojimų pasekmė, tokios kaip mirtis, vienatvė, kaltė, nerimas, ligos.
Egzistencinės terapijos tikslas yra padėti žmogui kasdieninėje egzistencijoje susitaikyti su jaučiamais prieštaravimais, dilemomis ir paradoksais. O šis susitaikymas vyksta terapinio santykio sankirtoje tarp kliento ir egzistencinės terapijos terapeuto, irgi žmogaus, ir yra vienas kertinių aspektų egzistencinėje terapijoje.
Santykiui tarp terapeuto ir kliento kūrimui egzistencinėje terapijoje skiriama daug dėmesio, nes būtent per santykį gali atsiskleisti kliento gyvenimas ir jo ankstesnė patirtis, o naujai kūriamas santykis terapinėje plotmėje gali padėti klientui šią patirtį perkelti į savo kasdienybę.
Kai klientas ateina į terapiją, jis tai daro, nes nori rasti stiprybės ir pasitikėjimo savimi, kad jo gyvenime įvyktų pokyčiai į gerąją pusę. Jam reikia, kad terapeutas padėtų būti tvirtam susidūrus su savo baimėmis ir abejonėmis ir jis gebėtų rasti išeitį. Bet jis čia sutinka lygiai tokį patį žmogų, kurio pagalba gali pripažinti ir leisti sau būti silpnu, nepasitikinčiu ar ligotu.
Egzistencinio darbo tikslas- padėti klientui būti atviresniam savo patirčiai su visa jo parodoksalia tikrove. Tapti labiau tolerantiškesniam savo nerimui ir labiau suprasti save savirefleksijos pagalba. Kad gebėtų įgyti supratimą apie savo pasaulėžiūrą ir interpretuoti tikrovę, perkuriant savo istoriją, o kartu ir savo ateitį.
Egzistencinėje terapijoje suvokti savo stipriąsias puses, talentus ir gebėjimus taip pat svarbu, kaip ir analogiškai tyrinėti tamsiąją savo patirties pusę. Paslėptos aistros ir troškimai suteikia naujos energijos pokyčiams. Kartu su klientu tyrinėdami tai, kas yra nežinoma ir paslėpta jo būtyje, mes tyrinėjame daugiasluoksnes realybės dimensijas skirtingose egzistencijos lygmenyse. Šis tyrinėjimas vyksta per fizinę, socialinę, asmeninę ir dvasinę žmogaus dimensijas.
Žmogaus būtis yra daugiasluoksnė ir jos plotis ir gylis priklauso tik nuo jo pačio pasirinktos pozicijos bei matymo pločio. Juk gyvenimas iš prigimties yra problematiškas, o įtampa kyla visais lygmenimis.
Mes kiekvienas kasdien susiduriame su įvairiomis problemomis, todėl turime stiprinti pasitikėjimą savo kompetencija spręsti vis sudėtingesnes situacijas, kuriomis mus apdovanoja gyvenimas. Pažindami terapiniame santykyje vyraujančius apribojimus, mes atviriau galime pasitikti gyvenimiškus iššūkius.
Mums teikia malonų gyvybingumą ryžtingas ir drąsus požiūris į savo gyvenimą. Kartais galime bandyti palengvinti sau padėtį bėgdami nuo realybės pasinerdami į pilną iliuzijų gyvenimą. O galime išmokti priimti savo laisvę ir atsakomybę, patys rinktis ir keisti savo gyvenimą. Kartais galime pasijausti tokie prislėgti, kad bandome pasitraukti iš gyvenimo, izoliuodamiesi arba pasinerdami į chaosą, taip mes prarandame atramą realybėje ir atiduodame likusias jėgas ir savo gyvybingumą.
Tiems, kurie yra patekę į krizinę situaciją, pavojaus ar praradimo akimirką, iššūkis yra atrasti naujų galimybių, užuot pasinėrus į sumišimo būseną.
Egzistencinė terapija tyrinėja naujus kelius ir naujas kryptis, užtikrinant, kad krizė taptų provėržio, o ne žlugimo tašku.
Net kai aplinkybės yra baisios ar neteisingos, vis tiek įmanoma rasti drąsos sukūrti naujų būdų, kaip pagerinti savo likimą, galbūt pasitelkus naujų prasmių paiešką. O nerimas egzistencinėje terapijoje matomas kaip vertinga priemonė, padedanti geriau įsisąmoninti tikrovę, kaip tam tikra gyvybinės energijos forma, galinti padėti gyventi visavertį gyvenimą.
Įsisąmondami, kad gyvenime nuolat vyksta pokyčiai, o daug energijos išeikvojame stengdamiesi, kad viskas išliktų taip pat kaip įprasta, per kontrolę to ko ne visada turime galią kontroliuoti, egzistencinė terapija padeda atskirti klientui tai kas nuo jo visiškai priklauso, nuo to, kam jis įtakos negalįs turėti. Tokiu būdu klientas pamato, kad kai jis siekia stabilumo ir saugumo, jam gali būti sunku leisti įvykti pokyčiams, net jei jie yra gyvybiškai naudingi.
Egzistencinėje terapijoje žmogus matomas, kaip dažnai besijaučiantis vienišas, tačiau niekada nebūnantis izoliuotu. Jis yra visada įmestyje, duotąjame pasaulyje su kitais žmonėmis ir situacijomis, kurios veikia jo patirtį.
Žmogaus polinkis slėptis ir apgaudinėti save dėl gyvenimo ir savo padėties jame, egzistencinėje terapijoje, matomos per sandūrą su tiesa ir autentiškesnio buvimo būdo siekiu bei suprantami kaip itin svarbūs egzistenciniai tikslai.
Žmogaus savastis ir supratimas savojo “aš” egzistencinėje terapijoje yra tik tokia, kaip aš suprantu savo veikimą pasaulyje sąveikoje su kitais objektais, žmonėmis ir idėjomis, kaip aš susikuriu savasties jausmą.
Tikima, kad žmogus, tai yra aš, nuolat transformuojuosi ir keičiuosi, kad galiu keistis ir iš naujo save apsibrėžti.
Įsiklausydami į asmeninius troškimus, galiu padėti sau atrasti savo gyvenimo prasmę atitinkančią įsitikinimus ir vertybes.
Per duotojo momento tikslus ir prasmes, galiu atrasti naujus būdus susidoroti su gyvenimo mestais iššūkiais.
Taip atrandamas gyvybingumas, tiesiog priimant tiek teigiamas, tiek neigiamas savo gyvenimo puses- suvokiant kad gyvenimo negali būti be mirties, o sveikatos be ligos, džiaugsmo be nelaimių. O kiekviena problema turi keletą sprendimų. Susidūrus su situacija ir pažvelgus į ją iš kitos perspektyvos, visada įmanoma, jei tam skiriama šiek tiek savo laiko ir suteikiama tam tikra pagalba, padėti rasti naujų požiūrio į problemą būdų.
Egzistencinė terapija skatina ryžtingą gyvenimą, kuris remiasi gebėjimu tvirtai ir su nuotykių dvasia pasitikti viską, kas gali įvykti.
Ištrauka iš baigiamojo darbo „Egzistencinė filosofija/psichoterapija ir mano gyvenimo pasaulis”. Jurgita Rimkė, 2023 birželis.