Psichoterapija – tai ilgas bendravimo su tuo pačiu specialistu, psichologu, procesas. Prieš pradedant šį procesą, pravartu pasirinkti sau tinkamą žmogų. Yra keletas klausimų, kuriuos galima būtų užduoti ekspertui. Pavyzdžiui: kokį išsilavinimą įgyjęs specialistas? Ar specialistas praeidinėjo asmeninę individualiąją terapiją? Ar supervizuojasi?
Greitų pokyčių nebus. Momentinio nušvitimo – taip pat. Netgi pasitikėjimas neatsiranda iš karto (ir tai normalu, reikia gi atidžiau įsižiūrėti į žmogų, patikrinti ar mezgasi saugus ryšys. Niekada nežinai, net jei ant durų kabo užrašas „psichologas“…).
Jeigu jums pasiseks, kai kurios įžvalgos iškils jau sesijų metu. Tačiau, greičiausiai, vertingiausios mintys kils tarp susitikimų. Ir jos, žinoma, neturi nieko bendra su terapeuto darbu (juokauju).
Po kelių susitikimų galbūt jums kils noras draugauti su terapeutu (ištekėti už jo, būti jo įvaikintam). Terapeutas atrodo beveik tobulas – dėmesingas, empatiškas, supratingas. Tai vadinama „teigiamu perkėlimu“. Pajautę savyje daug simpatijų, tiesiog prisiminkite, kad susitikinėjate ypatingai veiklai. Ir ji vadinama psichoterapija. Terapeutas privalo būti jums dėmesingas. Jis jūsų klauso. Ir tai yra darbas. O draugystė – tai abipusis judėjimas. Draugystėje terapeutai yra tiesiog žmonės. Jie gali būti suirzę, vėluojantys, besiskundžiantys, būna nepatenkinti ir nebendraujantys… Pagalvokite, ar jums to reikia? Ir aptarkite tai su savo terapeutu.
Po dar kurio laiko jūsų terapeutas pradės jus erzinti. Jūs pradėsite vėluoti į susitikimus, žvalgytis kitų naujų terapeutų, atšaukinėsite sesijas arba netikėtai susirgsite, atsiras neatidėliotinų skubių darbų prieš pat terapijos sesiją. Taip pasireiškia pasipriešinimas pokyčiams. Atsižvelkite į tai pagarbiai. Jūsų psichika daugelį metų auginosi apsauginius mechanizmus, kad jūs išgyventumėt saugiai iki šiandienos ir dabar taip lengvai ji nepasiduos neišbandžiusi naujų elgesio ir pojūčių būdų. Pasidalinkite šiomis naujomis patirtimis su terapeutu. Sužinosite daug įdomių dalykų.
Kartais terapeutas gali jums priminti mamą /tėtį /močiutę /mokytoją ir pan. Su visais su tuo išplaukiančiais ir susijusiais jausmais ir išgyvenimais. Tai vadinama „projekcija“. Pasisakykite savo terapeutui apie savo kylančius jausmus. Būtinai išklausykite terapeuto įžvalgų. Po to pabandykite atplėšti savo fantaziją nuo realaus, sėdinčio priešais jus žmogaus.
Terapijos metu prisiminsite daug situacijų iš savo vaikystės. Iškils nemažai skirtingų ir prieštaringų jausmų mamai /tėčiui. Atminkite, kad šie išgyvenimai kyla ne iš jūsų dabarties, o iš vaiko, kuriuo kažkada buvote, tai jaunai moteriai / vyrui, kuriais kadaise buvo jūsų mama / tėvas. Taigi pasaugokite savo dabartinį save nuo kylančių pretenzijų dabar. Ir būtinai išsiaiškinkite kylančius jausmus terapeuto kabinete.
Po dar kažkurio laiko jums norėsis nutraukti psichoterapiją. Jeigu tai nėra pasipriešinimas pokyčiams, tuomet jums nebus sunku ateiti į paskutinę sesiją padėkoti ir atsisveikinti su terapeutu. Atminkite, kai išeini neatsisveikinęs, pasaulyje lieka vienas gyvas žmogus, kuriam liūdna – tai tavo terapeutas.
Jeigu staiga jūsų terapeutas paprašė leidimo kreiptis dėl jūsų supervizijos– neskubėkite apie jį blogai pagalvoti. Priešingai. Jums labai pasisekė. Radote tikrą profesionalą, kuriam rūpi terapinio darbo kokybė ir jis prisipažįsta, kad nėra visagalis.
Jeigu jums teko pakeisti kelis psichologus, o tik šis jums padėjo, tai prieš tai buvę specialistai padarė didelį nematomą darbą ruošdami jus pokyčiams.
Jeigu jūsų terapeutas kartą per metus išvyksta atostogauti, puiku. O jei du kartus – tada tiesiog super! O jeigu dar ir įspėja apie tai iš anksto… Ir jei jis yra pasirengęs priimti jus tik griežtai skirtu ir iš anksto nustatytu laiku, tada jums labai pasisekė. Jūs tikrai turite gerą specialistą, kurio gyvenime yra ribos. O tai reiškia, kad jus irgi galite išmokti nusistatyt asmenines ribas.
Greičiausiai po kurio laiko jūsų artimieji jums pasakys, kad „ši jūsų terapija tik neigiamai paveikė jus“. Visa tai todėl, kad žmogus, išmokęs klausyti ir išgirsti save, suprasti savo jausmus ir troškimus, prisiėmęs atsakomybę už savo gyvenimą ir būklę, to norės ir iš kitų. Jūs tapsite nepatogus, nes būsite išmokęs rūpintis savimi, neapkraudinėsite savęs labiau, nei esate pasirengęs pakelti, ramiai mokėsite pasakyti „ne“/ „Aš nesu pasiruošęs taip tęsti pokalbio su tavimi“ / „Man reikia padaryti pertrauką, kad įsiklausyčiau į save “. Na, gal dar kokių porą frazių prisijaukinsite.
Nesitikėkite, kad baigus terapijos kursą jūsų gyvenime nustos vykti konfliktai, bėdos ir kilti kiti skausmai. Jų bus. Jūs tiesiog būsite jiems atsparesnis.
Ir dar vienas dalykas: sakoma, kad terapijos trukmę lemia žmogaus domėjimosi savimi gylis.
Originalus tekstas Наталья Емшанова