Vienas gajausių mitų santykiuose- įsitikinimas, kad žmogus, kuris jus sužeidė, gali būti ir tas, kuris jus išgydys. Atrodo, jei tik rasite tinkamus žodžius, mylėsite stipriau, išbūsite kantriai ar būsite atsidavę, žaizdą galiausiai sutvarstys tos pačios rankos, kurios ją ir atvėrė. Šis tikėjimas įkalina žmones kur kas ilgiau nei pats smurtas ar skriauda.
Tiesa ta, kad jus gydantis žmogus niekada nebus tas pats, kuris jus įskaudino. Ne todėl, kad žmonės teoriškai negalėtų keistis, bet todėl, kad skriaudai ir gijimui reikalingos iš esmės priešingos savybės.
Vienai reikia dominavimo, neigimo ir abejingumo, kitai- atsakomybės, empatijos ir saugumo. Šios būsenos viename asmenyje vienu metu neegzistuoja.
Kai kas nors jus žaloja emociškai- manipuliuodamas, išduodamas, iškraipydamas realybę, kontroliuodamas ar apleisdamas, trauma kyla ne tik iš to, kas įvyko, ji kyla iš to, ko santykyje labai trūko. Saugumo, atitaisymo, atsakomybės ir buvimo šalia.
Gijimas prasideda tik tada, kai šie trūkstami elementai pagaliau atsiranda, o jie niekada neatsiranda iš to pačio žalą sukėlusio šaltinio.
Daugelį išgyvenusiųjų sulaiko viltis. Viltis, kad jis „pagaliau supras“. Viltis, kad jo sąžinės balsas atitaisys žalą. Tikėjimu, kad pažadai keistis gali „perrašyti“ praeitį. Tačiau vietoje tikro pokyčio dažniausiai sukasi pažįstamas ciklas: skriauda, atsiprašymas, trumpa ramybė ir vėl nauja skriauda.
Tikėti ir viltis nėra silpnumo ženklas. Taip nervų sistema tiesiog ieško nusiraminimo ten, kur jai viskas taip gerai pažįstama. Tai nėra meilė, o traumos suformuotas prisirišimas. Gijimas įmanomas tik ten, kur yra nuoseklumas. Ten, kur kitam žmogui nėra naudinga jūsų sumaištis, abejonės savimi ar tylėjimas.
Jums reikia žmogaus, kurio rūpestis nekinta priklausomai nuo jūsų paklusnumo, nuotaikos ar jo paties poreikio kontroliuoti. Tas, kuris jus įskaudino, sąmoningai ar ne, patyrė, kad skriauda duoda rezultatą- suteikia galios, pranašumo ar vidinę iškrovą. Gijimo procesas reikalauja visiškai priešingų savybių, o žmonės retai savo noru atsisako kontrolės ar galios pojūčio. Štai kodėl tikrasis gijimas beveik visada prasideda kitur.
Kartais gijimas prasideda šalia kito žmogaus- terapeuto, draugo ar partnerio, kuris atrodo neįprastas būtent todėl, kad jūsų neišbalansuoja ir neverčia jaustis nesaugiai. Kartais jis prasideda vienumoje, tyliai apsisprendus nebesiaiškinti, nebelaukti ir nebesitikėti atitaisymo iš to, kuris jo niekada ir nesiūlė savo noru. O dažnai pradžia būna tiesiog aiškiai nubrėžtos ribos, ir nors iš pradžių atrodančios žiaurios, nes seniai buvote išmokyti meilę tapatinti su kentėjimu, su laiku išlaisvinančios ir tvirtybės suteikiančios.
Jus gydantis žmogus neprašo jūsų nuvertinti savo patyrimo. Jis neskubina jūsų atleisti skriaudikui. Jis nemenkina jūsų skausmo kaip nereikšmingo. Jam nereikia, kad taptumėte mažesni, tylesni ar patogesni tam, kad liktų šalia.
Ir štai tai, ką daugeliui sunkiausia priimti- kartais tas, kuris jus gydo, visai nėra romantinis partneris. Tai gali būti draugas, terapeutas arba jūsų pačių versija, kuri pagaliau nustoja taikstytis su skriauda.
Gijimas ne visuomet primena gražią istoriją. Kartais tai tiesiog akistata su tiesa.
Nėra taip paprasta atsisakyti minties, kad jus įskaudinęs asmuo turi jus ir išgydyti. Atsiradęs aiškumas yra ta akimirka, kai nustojate uždavinėti klausimus netinkamam žmogui, kuris niekada ir neketino į juos atsakinėti.
Užuot klausę, kodėl su jumis elgiamasi netinkamai, paklauskite savęs, kas jus laiko šiame ryšyje? Augti pradedame tada, kai dėmesį nuo kitų elgesio nukreipiame į save.
Tas, kuris paliko žaizdas, neturi “vaistų” joms gydyti. Pripažinę tai, jūs pagaliau pradedate rašyti savo laisvės istoriją.
2026 m. vasaris