Anksčiau ar vėliau turime energingai reaguoti į savo nelaimę. Viktoras Franklis pabrėžė, kad tai yra tiesos momentas. Priešakyje tvirtai atlaikydami tiesos akimirką, dažnai jaučiame kad norime pasiduoti, bet tada stačia galva krentame į pragarą, priblokšti savo likimo didybės.
Būtent tą akimirką, kai esame pasiryžę perimti atsakomybę už savo padėtį ir priimti ją kaip savo, pradedame vėl kilti. Nustojame apsimetinėti, kad viskas bus gerai ir pripažįstame, kad viskas jau niekada nebebus taip, kaip anksčiau ir kad reikalinga mūsų iniciatyva. Susiduriame su mus ištikusiu likimu ir pradedame svarstyti, ko iš mūsų reikalaujama kad su juo susidorotume. Būtent tada prisiimame atsakomybę už tai, kas bus toliau. Štai tada mes tampame savo likimo šeimininkais ir imame valdyti jį.
Tai nereiškia, kad pripažįstame, jog situacija susiklostė dėl mūsų kaltės. Situaciją galėjo sukelti artimi ar svetimi žmonės, aplinkybės arba mes patys. Priežastis nustoja būti svarbi, kai pripažįstame, kad situacija yra tokia kokia yra ir kad tik nuo mūsų priklauso, kaip susidorosime su savo sunkumais, kaip viską pakeisime arba kaip rasime išeitį.
Franklis apie gyvenimo iššūkius ir nelaimes kalbėjo kaip apie klausimus, kuriuos mums užduoda gyvenimas. Jei nukreipiame klausimus arba vengiame ieškoti atsakymų, vadinasi, nesusitvarkome su savo krize.
Priešingai, neigiame savo tikrovę ir dar giliau grimztame į beviltiškumą ir bejėgiškumą. Tik tada kai sulėtiname tempą ir leidžiame kad priešais mus ir mūsų viduje visiškai išsiskleistų mūsų situacijos skausmas ir tiesa, mus paliečia tikrovė ir ištinka tas staigus viso siaubo šokas, kuris sukelia automatinį nerimo, taigi ir energijos, antplūdį. Būtent tai ir skatina mus siekti išspręsti problemą, su kuria susidūrėme. Tuomet pradedame eksperimentuoti su savo drąsos gebėjimais formuluodami naujus veiksmus, naujas nuostatas ir naujus atsakymus.
Emmy van Deurzen „Rising from Existential Crisis”, PCCS Books Ltd., 2021 (78 psl.).