Kai santykiai nutrūksta, liūdime žmogaus kurį mylėjome.
Prisimename visas laimingiausias akimirkas. Vienintelis žodis galintis apibūdinti jausmus-„sugniuždytas”… Nes sielvartaujame ne tik dėl žmogaus kurio ką tik netekome, bet ir dėl ateities kurią manėme turintys kartu.
Staiga viskas atrodo tuščia, jūsų pasaulis vienišas, jaučiatės pasimetę, nes viskas ką įsivaizdavote apie ateitį buvo susiję su juo. Kai išgyvename išsiskyrimą, esame linkę daugiausiai minčių nukreipti į laimingų akimirkų ir prisiminimų apmąstymą ir į tai kaip pasiilgstame to ką tos akimirkos mums davė. Kažkodėl pamirštame prisiminti, kad reikia galvoti apie visas priežastis dėl kurių viskas sužlugo, apie skausmą kurį jautėme, apie tai kokie buvome nusiminę, apie išdavystes kurias patyrėme ir apie vienatvę kurią išgyvenome.
Savo galvoje susikuriame įsivaizduojamą idėją, savotišką fantaziją apie tai kokie tie santykiai buvo ir kokie iš tikrųjų norėjome kad jie būtų. Mes laikomės šios fantazijos… Ir kuo daugiau taip prisimename, tuo labiau save įtikiname, kad tai buvo tikrovė kurią praradome.
Tačiau tiesa yra tokia, jei tai būtų buvę tokie santykiai, jūs dabar nesėdėtumėte čia ir neišgyventumėte skausmingų išgyvenimų, šios širdgėlos. Ir jei visi tie dalykai būtų buvę tikri, o jis būtų buvęs tobulas žmogus tau, jis vis dar būtų šalia tavęs ir bandytų viską išspręsti.
Kartais reikia paleisti tai, ko norėjome ir prisiminti kokie santykiai išties buvo.
O kartais reikia paleisti žmogų, kurį kaip manėme kad mylėjome ir prisiminti kas jis iš tikrųjų buvo.
Nes ateina laikas, kai tiesiog reikia paleisti fantazijas, pripažinti ir prisiminti kokia iš tikrųjų buvo tikrovė…
Mark Smith